Kūno temperatūros matavimas paprastu termometru gali būti varginantis procesas, ypač kai tai reikia daryti dažnai ir pačiam pacientui. Be to, dėl aukštos temperatūros ir prasto apšvietimo silpnaregiams labai sunku įskaityti siauras juosteles ant skysčio termometro. Skaitmeninis termometras su skystųjų kristalų ekranu gali būti labai naudingas – jis leidžia geriau matyti temperatūrą. Tačiau ir jiems reikia gana ilgo matavimo proceso, o jų tikslumas priklauso nuo zondo prispaudimo prie kūno.
Geras sprendimas, kaip greitai ir tiksliai išmatuoti kūno temperatūrą, yra infraraudonųjų spindulių termometras, profesionaliai vadinamas pirometru. Matuoti ir rodyti dideliame LCD ekrane užtrunka sekundės dalis. Daugumoje modelių ekranas yra apšviestas, todėl temperatūrą galima matyti net ir išjungus šviesą, kad netrukdytų pacientui.
Termometras arba termometras? Kaip tai padaryti tinkamai?
Termometras – tai prietaisas, kuriuo galima išmatuoti kūno, oro, dirvožemio, vandens ir kt. temperatūrą. . Termometras yra tik absoliutus žodžio „termometras” sinonimas. Populiarus jo pavadinimas yra termometras – jo pavadinimas kilęs nuo žodžio „laipsnis” (pvz., „gatvės termometras”).
Specialistai dažnai vartoja terminą „termometras”, o mokslininkai šį prietaisą pavadino dar XVII a. Kūno temperatūrą galima matuoti namuose termometru arba termometru – kaip tai padaryti teisingai? Apsvarstykite šiuos dalykus.
Pasiskirstymas pagal matavimo vietą
Termometrą taip pat galite pasirinkti pagal tai, kurioje kūno dalyje norite matuoti temperatūrą.
- Kontaktiniai termometrai gali būti į pažastį, burną, ausies kanalą arba tiesiąją žarną.
- Paprasti lazdeliniai termometrai paprastai tinka visiems naudojimo būdams, tačiau po kiekvieno naudojimo juos reikia kruopščiai išvalyti.
- Pastarųjų dviejų tipų atveju atkreipkite dėmesį į matavimo galvutės dydį, ypač jei temperatūrą matuos naujagimis.
Ausies kanalui paprastai naudojami įprasti bekontakčiai termometrai, tačiau jie paprastai gali išmatuoti temperatūrą ne ilgiau kaip per keliasdešimt sekundžių.
Pažangesni prietaisai leis nustatyti temperatūrą apčiuopiant kaktos paviršių arba siunčiant spindulį po miego, todėl matuoti bus labai paprasta, ypač miego metu.
Kūno temperatūros matavimas namuose
Žmogaus kūno temperatūrai matuoti naudojami dviejų tipų termometrai: gyvsidabriniai ir elektroniniai. Gyvsidabrio lemputę žinome iš vaikystės ir ji mums labiau pažįstama, tačiau ją naudoti mažiau praktiška, nes temperatūrai nustatyti reikia mažiausiai 7 minučių. Be to, jis yra stiklinis ir gali būti lengvai sudaužytas, o gyvsidabrio beveik neįmanoma visiškai surinkti. Gyvsidabrio garai yra labai nuodingi ir pavojingi žmonių, ypač vaikų, sveikatai.
Elektroninis termometras yra brangesnis už gyvsidabrio termometrą, o jo rodmenys nėra visiškai tikslūs, tačiau jį naudoti daug saugiau. Be to, elektroninis termometras temperatūrą nuskaito tik per minutę, o prietaisas skleidžia garsinį signalą matavimo pabaigoje, o tai labai patogu.
Įvairių termometrų privalumai ir trūkumai
Gyvsidabrio termometras
– tai stiklinis prietaisas, kurio viduje yra vamzdelis su gyvsidabrio rutuliuku. Kad rezultatai būtų tikslūs, rekomenduojama termometrą prieš naudojimą palaikyti bent septynias minutes ir pakratyti.
Privalumai
- Nebrangus
- gali būti naudojamas daugelį metų
- Tikslus
Trūkumai
- Trapus
- Sudėtyje yra gyvsidabrio, kuris yra pavojingas žmogui ir gali sukelti apsinuodijimą, jei termometras yra pažeistas
- Netinka vaikams
Gyvsidabrio neturintis halogeninis termometras
– iš esmės panašus į gyvsidabrio jutiklį. Tačiau vietoj gyvsidabrio kaip kaitinimo medžiaga naudojamas trijų metalų lydinys iš indžio, alavo ir galio. Šie termometrai turi žalią juostelę, rodančią, kad juose nėra gyvsidabrio.
Privalumai
- Nebrangiai
- Tikslus
- Saugu vaikams
Trūkumai
- Trapus
- Mažiau tikslus nei gyvsidabrio dėl naudojamų metalų
Elektroninis kontaktas
– prietaisas, kuriame kūno temperatūrai nustatyti naudojamas termistorius. Duomenys rodomi elektroniniu būdu, o garsinis signalas praneša, kada rodmenys bus baigti.
Privalumai
- Nebrangiai
- Tikslūs (jei geros kokybės)
- Saugus
Trūkumai
- Reikia atsarginių baterijų
- Galiojimo laikas ribotas (3-5 metai)
- Karštų gėrimų ir maisto vartojimas turės įtakos rodmenims
Infraraudonųjų spindulių
– maitinamas infraraudonųjų spindulių technologija bekontakčiu būdu. Termometre esantis jutiklis šilumos spindulius paverčia elektriniu signalu ir siunčia jį į procesorių. Duomenys apdorojami ir rodomi.
Privalumai
- Greita
- Tikslus (kai naudojamas teisingai)
- Nekontaktinis
- Saugus
- Tinka naudoti bet kur
- leidžia stebėti temperatūros tendencijas (saugo ankstesnius matavimus)
Trūkumai
- Brangus
- Reikia teisingai naudoti
- Gali suskaidyti
Termometro istorija
Galileo Galilėjus buvo didis mokslininkas ir išradėjas, išradęs termometrą. Šio išradimo aprašymo jo paties raštuose nėra, tačiau jo mokiniai liudijo, kad Galilėjus sukūrė kažką panašaus į termoskopą.
1597 m. pagamintas prietaisas buvo panašus į stiklinę sferą su vamzdeliu. Eksperimento metu mėgintuvėlio galas buvo panardintas į vandenį, balionas buvo įkaitintas, baliono viduje esantis oras pakeitė savo slėgį, todėl pasikeitė jo tūris – vanduo pakilo į vamzdelį. Termoskopas rodė tik kūno atvėsimo ir įkaitimo laipsnio pokyčius be konkrečių skaičių, nes neturėjo skalės.
Po 60 metų, 1657 m., Florencijos mokslininkams pavyko patobulinti Galileo termoskopą. Jie prie prietaiso pritvirtino skalę, iš vamzdžio ir baliono išleido orą – temperatūros matavimo kokybė iš karto pagerėjo. Dar kartą modifikuokite termoskopą, apversdami jį aukštyn kojomis ir pripildydami brendžiu.
Yra dar keletas vardų, kuriems priskiriamas termometro sukūrimas: Robertas Fluddas, Skarpis, Salomonas de Causas, lordas Bekonas, Sanctorius, Kornelijus Drebbelis. Visuose
Pirmasis skysčio termometras buvo aprašytas 1667 m. Iš pradžių skystis buvo vanduo, tačiau užšalus indas plyšdavo, todėl buvo naudojamas etanolis. 1703 m. Paryžiuje oro termometrą vėl patobulino mokslininkas Amontonas, kuris pirmasis išmatavo oro elastingumą.
Termometro dydis ir svoris
Labiausiai paplitę termometrai yra juosteliniai termometrai, kurie idealiai tinka, pavyzdžiui, kelionėms arba vaistinėlėje.
- Net paprastesni skaitmeniniai ar klasikiniai stikliniai termometrai neužima daug vietos, tačiau dėl per mažo dydžio juos gali būti sunku laikyti, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, be to, juos gali būti nepatogu laikyti po pažastimi.
- Nekontaktiniai termometrai paprastai yra didesni, tačiau dėl to jais lengviau manipuliuoti matuojant ir nuskaitant rezultatus.
Paprastesnių termometrų svoris matuojamas dešimtimis gramų, o sudėtingesnių – šimtais gramų.
Šiandienos termometras
Farenheito skalė atnešė esminių pokyčių, suteikdama termometrui šiuolaikišką išvaizdą. Iš pradžių jis taip pat pripildė rezervuarus ir vamzdelius alkoholiu, bet galiausiai pasirinko gyvsidabrį. 1723 m. Farenheitas pirmą kartą aprašė savo termometro surinkimo versiją, o išlikę pavyzdžiai iki šiol laikomi išradingai surinktais.
Pirmą kartą termometro skalė, kaip visi žinome, buvo pradėta naudoti 1742 m. Andersas Celsijus – švedų astronomas, meteorologas ir geologas – pagaliau nustatė du fiksuotus termometro skalės taškus (vandens virimo ir užšalimo taškus). Tačiau pradžioje 0° rodė virimo temperatūrą, o 100° – užšalimo temperatūrą.
Vėliau, po Anderso Celsijaus mirties, jo tėvynainiai Carlas Linnaeusas ir Mortenas Stroemeris pakeitė skalę (0 reiškia užšaldytą, o 100 – verdantį vandenį). Ši skalė yra patogi ir tebenaudojama iki šiol (pvz., termometre kūno temperatūrai matuoti).
Reomoro tyrimai leido sukurti naują skalę, tačiau tai buvo žingsnis atgal, palyginti su Farenheito skale. Reaumuro pagamintas termometras buvo didžiulis, o skalės padalijimo metodas – netikslus. Po Reomoro ir Farenheito termometrus pardavimui gamino amatininkai.
Termometro medžiaga ir pagaminimo kokybė
Dominuojanti termometro medžiaga yra plastikas. Jis išsiskiria ilgaamžiškumu, kuris pažangesniuose modeliuose gali būti padidintas gumos danga, kuri taip pat pagerina ergonomiką.
Klasikiniai termometrai taip pat gali būti stiklinės konstrukcijos, tačiau jie yra kur kas labiau pažeidžiami ir gali būti nemaloniai šalti liečiant kūną.
Pigių termometrų apdaila paprastai nėra labai kokybiška, tačiau jei juos naudojate retkarčiais, rizika juos sugadinti nedidelė. Naudodami pažangesnius prietaisus, daugiausia dėmesio skirkite judančių dalių, pvz., įvairių lanksčių elementų ir mygtukų, tvarkymui.
Infraraudonųjų spindulių termometras
Šio tipo termometrai fiksuoja mūsų kūno skleidžiamus infraraudonuosius spindulius. Galimos kontaktinio arba bekontakčio matavimo arba abiejų tipų versijos. Šiais prietaisais taip pat galima apytiksliai išmatuoti vandens ar maisto temperatūrą.
Kita vertus, trūkumas yra didesnė kaina ir tai, kad jutiklis ir matavimo paviršius turi būti švarūs, nes priešingu atveju kyla rezultatų iškraipymo pavojus.
Stiklinis termometras
Įprastinius gyvsidabrio termometrus Europos Sąjunga uždraudė nuo 2009 m. Tačiau vis dar galima susidurti su mechaniniais prietaisais, tik juose yra kitų medžiagų – dažniausiai galio, indžio arba jų derinio su cinku.
Šio prietaiso privalumas yra tas, kad jis yra nebrangus ir jam nereikia baterijų.
Tačiau turite susitaikyti su ilgesniu matavimo laiku, kuris gali būti iki 10 minučių ties pažastimi, ir mažesniu atsparumu kritimui, palyginti su stiklo konstrukcija.
Skaitmeninis termometras
Vietoj klasikinių stiklinių termometrų dažnai naudojami skaitmeniniai termometrai. Pagrindinis jų privalumas – atsparumas kritimui dėl plastikinės konstrukcijos ir nedidelė kaina.
Be to, geriausi modeliai turi įvairias pažangias funkcijas, pvz., didelį apšviestą ekraną, greitus matavimus, garsinį signalą arba ankstesnių matavimų atmintį. Taip pat domina manekeno formos termometrai, kurie labai palengvina mažų vaikų matavimą.
Juostelinis termometras
Apytiksliams matavimams galima naudoti juostinius termometrus, panašius į mažą liniuotę. Jie naudojami ant kaktos, po pažastimi arba po liežuviu. Jiems veikti nereikia baterijų, tačiau rezultatai yra labai tikslūs. Dėl savo kompaktiško dydžio jie geriausiai tinka naudoti atsarginiam naudojimui arba kelionėms.
Elektroninis termometras
Veikia keisdamas laidininko varžos laipsnį esant skirtingoms temperatūroms: kai metalas įkaista, didėja srovės perdavimo varža. Temperatūros diapazonas priklauso nuo to, koks metalas naudojamas kaip laidininkas.
Varis yra netauriųjų metalų rūšis, kurio žemiausia temperatūra -50 °C, o aukščiausia – +180 °C. Platinos termometrai rodo temperatūrą nuo -200 °C iki +750 °C, tačiau šie termometrai yra brangesni. Elektroninis vonios termometras su nuotoliniu zondu šiuo metu yra populiariausias namų ūkyje naudojamas prietaisas, prie kurio galima prisijungti ir iš išorės.
Termometro ergonomika ir patogumas naudoti
Priklausomai nuo to, kas valdys ir naudos termometrą, taip pat reikėtų atsižvelgti į valdymo sudėtingumą ir ergonomiką.
Pigesniuose prietaisuose paprastai pakanka vieno ar dviejų mygtukų, kad būtų galima paleisti ir iš naujo nustatyti matavimą, tačiau reikia saugotis mažų ir neįskaitomų ekranų, kurie gali būti netinkami vyresnio amžiaus naudotojams.
- Pažangesnes funkcijas turinčiuose termometruose greičiausiai yra daugiau valdiklių, todėl įsitikinkite, kad jie aiškiai išdėstyti.
- Mažiau įgudusiems naudotojams daugiau funkcijų gali labiau pakenkti nei padėti.
Galiausiai atkreipkite dėmesį į paties matavimo ergonomiką – ypač naujagimiams matavimo galvutė gali būti per didelė, o vyresnio amžiaus žmonės, kita vertus, pageidauja didesnės įrangos, kad ją būtų lengviau valdyti.
Infraraudonųjų spindulių termometras
Dažnai naudojamas kaip termometras kūno temperatūrai matuoti. Moderniausias termometras yra infraraudonųjų spindulių termometras. Temperatūros diapazonas gali siekti iki +3000 °C. Elektroninis termometras medicinoje naudojamas vis rečiau, o infraraudonųjų spindulių (bekontaktis) termometras tampa vis populiaresnis. Šio prietaiso privalumai: rodmenys nustatomi be tiesioginio kontakto su kūnu. Tokį termometrą galima naudoti dešimtyse sričių: pavyzdžiui, nustatyti liepsnos ar metalo temperatūrą variklio korpuse.
Kaip pasirinkti termometrą?
Renkantis termometrą, pagrindiniai kriterijai yra šie:
- Termometro tipas:
Kiekvieno tipo termometrai – gyvsidabrio, be gyvsidabrio, elektroniniai ir infraraudonųjų spindulių – turi privalumų ir trūkumų. Pagal veikimo būdą jie skirstomi į kontaktinius ir nekontaktinius.
- Naudojimo tikslas:
Kūno temperatūrą galima matuoti keliais būdais: oraliniu, rektaliniu, frontaliniu, pažastiniu arba būgniniu (per ausies membraną). Matavimo metodas gali lemti termometro tipą.
- Kaina:
Kontaktiniai termometrai (gyvsidabriniai, elektroniniai ir halincastano) kainuoja maždaug tiek pat. Infraraudonųjų spindulių termometrai yra gerokai brangesni. Šie termometrai iš tikrųjų yra visaverčiai prietaisai, todėl jų kaina yra didelė.
- Saugus ir higieniškas
: pavojingiausia naudoti gyvsidabrio sudaužomus termometrus. Saugiausi yra infraraudonųjų spindulių bekontakčiai lazeriai, jei tik lazerio nekišate į akis. Naudojant kontaktinius termometrus, patartina, kad kiekvienas šeimos narys turėtų savo termometrą arba kad prieš naudojimą termometras būtų kruopščiai nuvalytas. Infraraudonųjų spindulių termometrai yra higieniškiausias pasirinkimas.
- Patogumas:
Elektroniniai termometrai praneša, kada temperatūra baigiama matuoti. Kai kurie modeliai gali įsiminti ankstesnius matavimus. Kai kuriuose termometruose naudojami minkšti antgaliai. Taip pat galima įsigyti su vienkartiniais antgaliais. Papilės formos antgaliai skirti kūdikiams.
- Paprastesni prietaisai paprastai yra maitinami mygtukine baterija, kurios gali neturėti pigiausių skaitmeninių termometrų naudotojai.
- Didesniuose įrenginiuose yra keičiamos pieštukinės baterijos arba įmontuota įkraunama baterija, kurią galima įkrauti naudojant pridedamą adapterį.
Taip pat atkreipkite dėmesį į duomenis apie patvarumą, ypač daugiafunkcinių belaidžių termometrų, kuriuos gali tekti įkrauti net po kelių dienų, jei matavimai atliekami dažnai.
Ir kaip pasirinkti tinkamą prietaisą?